Kaip viskas prasidėjo?

Kaip viskas prasidėjo?

Šį klausimą išgirstu dažnai, ypač iš žmonių, žinančių, kad juvelyrika nėra pagrindinė mano veikla.

O buvo taip...

Suomijoje pagal mainų programą studijavau finansus. Gyvenau studentų bendrabutyje su kambarioke Heli, studijuojančia architektūrą. Kartą Heli grįžusi namo parodė naują sidabrinį žiedą ant savo mažojo piršto. Nustebino ne pats žiedas, o tai, kad ji pasidarė žiedą pati! Juvelyrikos būrelyje. Tuomet net nebuvau girdėjusi, kad tokių būna. Kilo noras išbandyti. Pavyko ne taip greitai: Suomijoje buvo kiti prioritetai :), o grįžus į Lietuvą ilgai neradau kur galėčiau to mokytis. Kai jau radau mokymus organizuojantį juvelyrą, manęs nepriėmė - pasakė, kad nėra laisvos vietos. Praėjus keliems mėnesiams vėl paklausiau, ar vieta neatsirado. Atsakymas buvo tas pats - NE. Tada juvelyrui Darijui Gerlikui į rankas įgrūdau savo vizitinę, išdėsčiau kaip noriu mokytis, kad lankysiu užsiėmimus reguliariai ir atsakingai, paprašyta parodžiau kaip piešiu ir po dviejų savaičių vieta atsirado! Buvau labai laiminga!

Pamokas lankiau 3 kartus per savaitę, įskaitant šeštadienius, viena jų trukdavo ne mažiau kaip 3 valandas, o šeštadieniais dirbtuvėse praleisdavau 5 val. ir daugiau. Pamokos niekada neprailgo. Ne vienerius metus draugystė su tauriaisiais metalais - auksu ir sidabru - tebuvo hobis, kaip kažkam buriavimas, tenisas ar krepšinis. Džiugino rezultatas, kurį pamatydavau po ilgo proceso ir žinojimas, kad jis liks ilgam (turbūt dėl to nesu mėgėja kepti tortų ar gaminti daug laiko reikalaujančių patiekalų, nes "dirbi dirbi ir per akimirką lieka tik prisiminimas"). Vėliau papuošalų gamybą sau, mamai ar sesei pakeitė iš draugų ir pažįstamų gaunami juvelyrinių dirbinių užsakymai. Po jų sekė rekomendacijos ir pirmasis segės užsakymas "iš gatvės". Apie jį, kaip ir apie hobio virsmą amatu, o dar vėliau nedideliu verslu, parašysiu kitąkart ;)